Liepos 5–25 d. „Draugystė veža“ komanda kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitais partneriais organizuoja savęs pažinimo ir įvairių atradimų kupiną projektą „Mums pakeliui“, kviečia pildyti anketą ir drąsiai jungtis!
Projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė džiaugiasi, kad paskelbus projektą pristatantį pranešimą, buvo sulaukta didelio palaikymo ir susidomėjimo: „Su mumis keliauti jau išreiškė norą vietinių bendruomenių, savivaldybių atstovai, neįgaliųjų, nevyriausybinės, verslo organizacijos, pavieniai asmenys ir garsūs žmonės. Vadinasi, mums tikrai pakeliui ir judam teisinga kryptimi!
Šiuo projektu norime dar kartą pasakyti, kad šiandien mes visi – tiek turintys negalią, tiek ne, tiek žinomi žmonės, kurių gyvenimus sekame, tiek tie, kurie kuria šviesą ir grožį tyliai – visi esame naujame starte. Toks jausmas, kad visi nauji išbandymai mums siunčiami tam, kad dar kartą įvertintume: svarbiausia – priimti, suprasti, palaikyti ir mylėti vienam kitą. Junkitės dienai, dviem ar vos kelioms valandoms, po vieną ar su draugų kompanijomis.
Tikrai nesvarbu, kiek kilometrų nueisime kartu. Daug svarbiau, ką patirsime ir išgyvensime, ko pasimokysime vienas iš kito ar sutiktų kelyje. Norime patikinti, kad esame įsipareigoję suteikti pirmąją būtinąją pagalbą, padėti žmogui su judėjimo negalia įveikti kliūtis (pernešant ar pavežant „Asistentiniu taksi“). Kad būtų paprasčiau vieniems kitus pažinti ir atskirti specialią atributiką projekto organizacinės komandos nariams ir kelionės dalyviams jau kuria neįgaliųjų organizacijos.
Nors kilęs entuziastingas šurmulys maloniai jaudina, tačiau siekdami užtikrinti reikalingą tvarką ir išvengti chaoso, raginame visus norinčius prisijungti prie kelionės pildyti anketą, skaityti projekto taisykles ir registruotis. Susisiekite su mumis nurodytais kontaktais ir mes atsakysime į visus iškilusius klausimus!“
„Iniciatyvos „Draugystė veža“ sugalvojami originalūs ir įtaigūs projektai yra kaip tik tai, ko mes siekiam – sudaryti sąlygas, kad žmonės be negalios turėtų galimybę iš tikrųjų susipažinti su neįgaliaisiais. Tuomet visai kitaip vertinama situacija ir kitoks požiūris atsiranda. Manome, kad tai pati veiksmingiausia atskirtį mažinanti priemonė. Iš tikrųjų, dabar juntamas „atšilimas“ dėl požiūrio į negalią, jeigu kalbėtume apie visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį – ir institucijose, ir tarp žmonių.
Anksčiau neįgaliųjų tiesiog niekas nematė. O turėti psichosocialinę ar proto negalią buvo gėdinga, iš tokių žmonių būdavo šaipomasi. Dabar jau vis mažiau kalbama, kad depresija – ponų ar nieko neveikimo liga. Situacijos pokyčius atspindi kuriami savarankiško gyvenimo namai ir apsaugotas būstas žmonėms su tokiomis negaliomis ir po truputį mažėjantis bendruomenių pasipriešinimas šiai kaimynystei. Dažnai iš nežinojimo mes linkę tokių žmonių vengti arba per daug globoti ir spręsti už juos, ko jiems reikia, nepagalvodami, kad taip juos žalojam. O juk turime priimti žmogų tokį, koks jis yra.
Pasikalbėti, išgirsti jį, išmokti draugauti. Šis projektas – ir apie tai“, – tokiomis mintimis dalijosi Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Eglė Čaplikienė.
„Kai pirmą kartą buvo organizuota iniciatyva „Draugystė veža“, žavėjomės Žydrės entuziazmu ir tikėjimu tuo, ką daro. Noru kalbėti garsiai apie tai, kas nepatogu ar apie ką lyg ir geriau nutylėti. Kartais geriau nematyti, nei priimti ir suprasti. „Draugystė veža“ projektuose gali draugauti visi. Jie parodo, jog neįgalieji yra socialūs ir mokantys bendrauti.
Žmonių su negalia ir be jos buvimas kartu praturtina abipusiai. Todėl prie šiųmečio projekto jungsimės „masiškai“ – fiziškai pajėgesni nariai su draugais ir artimaisiais net keliuose etapuose. Nes mums pakeliui, nes norime palaikyti šią iniciatyvą ir atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų problemas, padėti suprasti, kad visi esame verti bendravimo, pagarbos, buvimo kartu.
Norime šviesti visuomenę ir skatinti drąsiai kalbėti apie organų donorystės svarbą, aiškinti apie žmonių, kuriems taikoma inkstų dializė, ar po organų transplantacijos gyvenimo ypatumus. Juk labiausiai baugina ir mitais apipinta tai, ko nežinai. Kartais rimtai sergantis žmogus yra palaikomas asocialiu ar narkomanu tik dėl nežinojimo, kaip jis jaučiasi ar kas su juo vyksta.
Tokie projektai, visos nestandartinės, gyvos, netradicinės formos, radijas, spauda, televizija yra galingos priemonės, padedančios platinti labai reikalingas ir svarbias socialines žinutes, dalintis jomis su kuo didesne visuomenės dalimi“, – taip samprotauja nematomai negaliai atstovaujančios Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.
Projekto informacinio partnerio LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas džiaugiasi, kad nacionalinis transliuotojas kaip švietėjiškos informacijos skleidėjas gali prisidėti prie nors ir pamažu, bet vykstančios neįgaliųjų integracijos į visuomenę: „Lietuvos Respublikos Seime mes jau turime žmonių su negalia atstovus, galinčius tiesiogiai inicijuoti įvairių reikalingų įstatymų pakeitimus ar pasiūlymus, kurie jau ne teoriškai, o praktiškai gali būti išgirsti ir įgyvendinti.
Tarp žmonių atskirtis taip pat po truputį mažėja. Tampame vis labiau tolerantiški, mokomės priimti vieni kitus, nepriklausomai nuo mūsų skirtumų. Juk vis daugiau žmonių su negalia matome viešumoje, televizijoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse.
Na, o iniciatyva „Draugystė veža“ ir yra tas „katalizatorius“, kuris kasmet deda dideles pastangas, siekdamas atkreipti dėmesį į aktualią problematiką, į žmones, turinčius ne tik fizinę, bet ir intelekto ar psichosocialinę negalią. Šiųmetis projektas yra atitinkantis pasaulines tendencijas – tai žmones įtraukiantis kelionių projektas, tarsi „Nacionalinės ekspedicijos“ atitikmuo.
Tai yra puikus būdas ir skirtingų Lietuvos bendruomenių supažindinimui, gyvam pabendravimui, ir, turbūt, naujų draugysčių pradžiai.“
Nepalaužiamos dvasios projekto herojai Vaidas ir Mindaugas yra tikri likimo broliai – abu po patirtų kaklo traumų turėjo „susidraugauti“ su neįgaliojo vežimėliais. Susipažino jie prieš 10 metų sanatorijoje. Norėdami padėti kitiems ir suprasdami, kaip sudėtinga, brangu, nelengva surasti neįgaliųjų pervežimui skirtą automobilį ir kiek laiko atima kelionė iki kažkokio reikalingo objekto, gegužės mėnesį, minint Europos savarankiško gyvenimo dieną, įkūrė mažąją bendrovę „Asistentinis taxi“.
Dabar jie pasiryžę įveikti visą 500 km „Camino Lituano“ kelią ir būti šios kelionės „gelbėtojais“: „Dalyvausime, nes tikime, jog išbandymai daro mus stipresniais. Rodydami pavyzdį skatinsime kitų neįgaliųjų veiklumą, aktyvesnį judėjimą pirmyn, taip pat padėsime kelyje tiems, kuriems to reikės. Projekte tikimės paprasto ir šilto bendravimo, nes mes norime būti reikalingi, o ne siekiame uždirbt.
Tokie projektai kaip šis naudingi visiems – sveikiesiems padeda suvokti, kad žmogaus su negalia poreikiai tokie patys, kaip ir jos neturinčiųjų, o neįgaliesiems reikia nors kartais išeiti iš savo komforto zonos – nėra kliūčių, kurių neįmanoma įveikti. Reikia bandyt – ir būtinai pavyks.“
„Šaunu, kad yra iniciatyva „Draugystė veža“, žmonės, kurie turi energijos ir gerų minčių, bet joms įgyvendinti kartais reikia ir lėšų. Norim paremti geras idėjas, kad jos būtų realizuotos. Visuomenė turi palaikyti tokius projektus, padėti jiems augti ir mokytis priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra.
Mane labai sužavėjo šių metų projekto „Mums pakeliui“ forma, nes visi mes ieškom savęs, ėjimas „Camino Lituano“ keliu populiarėja, o kad tokia galimybė bus suteikta ir negalią turintiems žmonėms, yra nuostabu. Tai įrodo, kad nesvarbu, ar mes riedam ratukais, ar einam savo kojomis, visi turim teisę ieškoti savęs panašiais būdais, išpažinti artimas vertybes. Ačiū tiems, kurie tokius dalykus sugalvoja ir išpildo.
Dėl tokių prasmingų projektų keičiamės, tampame dvasingesniais, laimingesniais, vieni kitus pamilstam“, – sako vieno pagrindinių ilgamečių projekto rėmėjų atstovė Aurelija Gumbrevičienė.
Savarankiško gyvenimo namų „Būkime drauge“ įkūrėja Snieguolė Butrimavičienė ir jos kompanija jau ketverius metus dalyvauja „Draugystė veža“ projektuose, o šiais metai ne tik leisis kartu į žygį, bet socialinėse dirbtuvėlėse „Tapk laisvas“ pasiūs skareles visiems kelionės dalyviams. „Projekte „Mums pakeliui“ dalyvaus visi norintys, o nori visi.
Žmonėms su psichosocialine arba intelekto negalia tokie projektai labai reikalingi, nes tai yra labai įdomi patirtis, galimybė susitikti senuosius draugus, susipažinti su naujais, pasijusti bendruomenės dalimi, pamatyti tikrą pasaulį, praplėsti akiratį, išmokti naujų elgesio taisyklių, tapti atsakingesniais ir labiau pasitikinčiais savimi. Jų metu vyksta tokia graži, natūrali, neskausminga integracija į visuomenę.
Šie žmonės dar labai ilgai, net keletą mėnesių, gyvena tais patirtais įspūdžiais. Taigi labai laukiam projekto pradžios ir jau pradedam gyventi būsima kelione“, – kalbėjo Snieguolė.
Prie projekto žada jungtis ir dainininkas Andrius Pojavis, kuris nuėjo ne tik „Camino Lituano“, bet ir seniausią piligriminį kelią Europoje – šv. Jokūbo kelią (isp. „Camino de Santiago“). Pasak atlikėjo, tai klestintis, puikios infrastruktūros, tvirtą religinį ir istorinį pagrindą turintis kelias, juo dėl įvairių priežasčių eina daugybė žmonių, galima išgirsti gausybę skirtingų istorijų, susirasti draugų.
Lietuviškasis „Camino“ yra dar naujas, ne itin gausiai lankomas, daugiau turistinio pobūdžio, savanorių iniciatyva sukurtas kelias. „Būdamas dar labai jaunas perskaičiau Paulo Coelho knygą „Piligrimas“ ir nusprendžiau, kad noriu nueiti šv. Jokūbo kelią. Tai įgyvendinau prieš 10 metų, su kai kuriais ten sutiktais žmonėmis dar iki šiol bendrauju.
Tai nebuvo tikėjimo paieškos, labiau ieškojau savęs, norėjau pažinti kitą kultūrą. „Camino Lituano“ man buvo simbolinis kelias, kuriuo ėjau grįžęs į Lietuvą, po 11 emigracijos metų, o taip pat skirtas dešimtosioms mano ir žmonos Isabellos, kurią sutikau Ispanijoje, vestuvių metinėms pažymėti. Buvome pirmoji šeima, kuri kartu su vaikais (7 ir 8 metų dukromis) praėjo visą lietuviškąjį, tikrai nelengvą 500 km kelią! Mums užteko motyvacijos, be to, šeima labai norėjo susipažinti su Lietuva iš arčiau.
Pagal išgales jungsiuosi ir prie projekto „Mums pakeliui“, nes man patinka idėja, o ir sakoma, kad meno žmogui „Camino“ kelias duoda labai daug. Man jis iš tikrųjų pakeitė gyvenimą (abu ėjimus įprasminau specialiai sukurtose dainose). Noriu skleisti žinutę, kad šis kelias – tai visiems labai naudinga patirtis, ypač jauniems žmonėms. Jei keliaujant išsikeli klausimą, kodėl aš tai darau, vadinasi, darau teisingai“, – tokiais pamąstymais dalijosi Andrius Pojavis.
Kelionės dienoraštį (vaizdo įrašus ir nuotraukas), savaitę apibendrinančius reportažus galėsite stebėti portale LRT.lt ir šeštadieniais LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Tiesiogines transliacijas iš „Camino Lituano“ ir aktualius pokalbius girdėsite per LRT RADIJĄ. Visos ekspedicijos aktualijos, naujienos ir nuotykiai bus nuolatos skelbiami socialiniuose tinkluose ir išsamiai aprašomi portale LRT.lt.